BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

hello, love

2012-01-19

Ir vėl bandau kažką parašyt.

Dienos bėga greitai. Sausis. Nekokia ta žiema. Mokykla, dažnai lyja/sninga ir kitos nesąmonės.

Dažnai praeinu gatve šiaip sau. Vien tik dėl to, kad eičiau. Kad galėčiau pabūt vienas su savimi ir atitrūkt nuo to nesibaigiančio rato. Pabundi, reikia keltis, nesinori, nes žinai - laukia dar viena beprasmė diena. Dar viena diena, kai tu nieko nenuveiki, kai viskas atrodo tuščia ir beprasmiška. Bet nors giliai pasamonėje ir virpa suvokimas, kad viskas turi turėti prasmę, bet aš sėkmingai jį užmaskuoju ir toliau elgiuosi taip, lyg neturėtų. O gaila. Seniau, prisimenu dabar, būdavo lengviau. Kasdien atsitikdavo kažkas prasmingo man. Kasdien, vakare atsigulęs, turėdavau laiko apmąstymams, minčių, kodėl viskas taip. Galėdavau svarstyti iki kol nutrūkdavau. Dabar taip nėra. Dabar tik stumiu dienas kaip tik išmanau. Per daug miegu, per daug sėdžiu. Linksmybės pasikeitė. Galbūt pasenau.Nežymiai.
2011 metai - dar vieni metai praleisti šiame pasaulyje veltui sau pačiam, nors gal ir ne veltui kam nors, kas už mane suplanavo mano likimą. Kažkodėl visai nenoriu su niekuo bendraut, nes visas bendravimas tapo tuščias ir atrodo beviltiškai vulgarus. Per tuos metus daug pasikeičiau. Kažkada, vos tik likęs vienas sugebėdavau panirti į pasamonės gelmes, svarstyti savo tolesnius veiksmus ir atsiskleisti visu savo pajėgumu. Dabar, supaprastėjau. Jau gan ilgai neparašiau nei vieno eilėraščio. Neperskaičiau nei vienos rimtos knygos. Nors neseniai skaičiau „Jis sako TAIP”. Nors daug kam ši knyga nepatiko, man ji pasirodė tikras gyvenimo variklio principo išnagrinėjimas. Kodėl sakiau NE, kai galėjau vienu TAIP pasukti savo gyvenimą kita linkme? Kodėl pasakiau NE draugams, kurie tikrai nenutuokė kaip man jie iš tikro reikalingi? Ir viską daro tas prakeiktas surambėjimas. Jaučiausi pats sau įpatingas, kol nepaleidau vėjais savo vidinių vertybių ir neiškeičiau jų į kažką, ko dabar net nesuprantu. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną. Dabar net pačiam baisu. Kodėl? Aš noriu susigrąžinti save. Tikrai noriu, bet tai atrodo jau nebeįmanoma. Nebeturiu jėgų ir netgi neprisimenu tiek, kad galėčiau dar kažką pakeisti, o noriu. Noriu, kad galėčiau nors internetui, kas yra visiškai kvaila, padovanoti savo mintis, dėl kurių pačiam nebūtų gėda. Nenoriu rašyti tokių nerišlių ir betikslių vapalionių, kokias rašau dabar. O kažkada turėjau tikslą. Tikslą, kuris švietė man lyg kelrodė žvaigždė. Tikslą, kuris vertė, net nevertė, o leido, man pasijusti ką reiškia turėti vidinių vertybių, ką reiškia kai tavo sielos nevaržo kažkoki įsitikinimai, jokios sienos, gali galvoti taip toli, kad net nesinori palikti svajonių pasaulio. Dažnai eidavau pasivaikščioti vienas, eidavau gatvėmis, kur šiaip niekada neičiau, be tikslo, be krypties, ten kur nešė kojos ir užsimekęs klausydavausi savo vidaus. Man pačiams jis atrodė įdomus. Tikrai elgiausi, kaip koks apsirūkęs paauglys. Bet man patiko, patiko jausti stipriau, matyti toliau ir suprasti tai, apie ką dabar net nepagalvoju. O dar kai kurie abejoja, jog žmonės, su kuriais bendrauji, nekeičia tavęs. Keičia ir dar kaip. Kai nustojau savo draugų, senų, su kuriais galėdau reikšti savo mintis ir nebijoti. Nebijoti, kad busi palaikytas kvailiu. Moliusko šarvas, štai kaip galėčiau savo dabartinę būseną pavadinti. Išpuvęs tuščiaviduris medis, kuriame gyvena vien kvaili padarai. O kas belieka žmogui, kurį supra visiškai jo požiūriui prieštaraujanti aplinka. Jaučiu, kad viskas, ką seniau gerbiau ir kuo tikėjau miršta. Miršta kartu su mano pasiryžimu ką nors keisti. Labiausiai gaila prarastų tokių įpatingų draugų, nors jie iš dalies kalti, nes pasikeitė. Supopsiškėjo. Pasidarė kaip visi, nors prieš tai neturėjom ribų. Velniop viską, einu atsinešiu kavos..
Akimirka

Dėl tos vienos…

Švelnios…

Akimirkos prasmingos.

Nelaimingos,

Tos nuoširdžios,

Gražios jausmingos…

Aš gyvenu.

Ir tik dėl jos vienos

Kasnakt,

Sapnuos aš vis tikiu -

Vilties yra.

Ji dar gyva!

Tik žodį tark.

Ir vis tikiuos,

Kad ji ateis.

Akimirka.

Keista,

Trumpa,

Ji spindinti aikštinga,

Bejausmė kartais,

O kartais supratinga.

Bet ne,

Nėra!

Akimirka pražuvus.

Ji tik manu krauju pasruvus.

Ir nebeveši manojoj sieloj grožis.

Tu kitokia, nei man atrodė.

Jau sakiau, kad einu kavos? Taigi…

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “hello, love”

  1.   moterisvovere rašo:

    Pavasarinės sielos alergijos lengvai niekas negydo. Aha. Ir ar čia praeitis, ar dabartis, ar kas čia daros su šituo įrašu?..

Rašyk komentarą